Peticija: Ugdymo programa – vaikams neįveikiamas iššūkis!

Mes, pasirašę šią peticiją, raginame Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją peržiūrėti ir koreguoti pradinio ugdymo programą, ypač pirmos klasės mokymosi krūvį bei lygį. Taip pat įvertinti ar vaikams iš ties užkraunamas nuoseklus ir naudingas krūvis ir vyresnėse klasėse.


Šiuo metu daugelis tėvų, mokytojų ir vaikų pastebi, kad mokymo programa tapo pernelyg sudėtinga, per greita ir neadekvati vaikų amžiui. Nėra atsižvelgiama į jokią augančio vaiko raidą – nei fizinę, nei psichologinę. Vaikai yra “deginami” nuo pat pirmų klasių.

---

Pagrindinės peticijos kėlimo priežastys:

• Per greitas tempas. Vaikai nespėja įsisavinti medžiagos, nes naujos temos pristatomos viena po kitos, informacijos kiekis vienai temai pernelyg išplėstas, nepaliekant laiko mokiniui suprasti ir įtvirtinti žinias. Pradinėse klasėse vaikui viskas yra nauja, dalį turinio jam dar per anksti taip giliai kapstyti, o plika teorija tampa beprasmiška ir neugdanti. Kuriant atnaujintas bendrąsias programas, panašu, nebuvo konsultuotasi su specialistais, kurie galėjo padėti suprasti besivystančio vaiko smegenų veiklos ypatumus, apie psichologinius šalutinius tokios ištemtos, sparčios ir ne pagal vaiko amžių sukurtos programos poveikius.

• Liga ne tik mokytojams, bet ir vaikams tapo nepakankamai pateisinama priežastis – sirgti negalima. Susirgę mokiniai, ypač pradinėse klasėse, praleidę vos keletą mokyklos dienų, dažnai nepajėgia pasivyti programos ir lieka spragos, kurios kenkia ir tolimesnėse klasėse, nes grįžti atgal mokytojas jau negali. Tai kelia papildomą stresą tiek vaikams, tiek tėvams, kurie priversti mokyti namuose, kad vaikas „neatsiliktų“. Taip, vaikų ugdymas yra ir tėvų reikalas, bet tėvai turi ir darbus, kad tuos vaikus galėtų išlaikyti. Ir ar tikrai atrodo natūralu ir racionalu samdyti korepetitorius pradinėse klasėse? O gal sukurti tokią programą, kad mokykla būtų pakankama be pagalbos iš šalies? Juk buvo laikai, kai tai veikė. Sveikimas tampa kaltės jausmu, o ne poilsiu. Dažnu atveju vaikai, dėl baimės praleisti mokyklą, leidžiami į ją tol, kol ligos situacija tampa nevaldoma ir virusai stipriai ima plisti visoje mokyklos bendruomenėje. Tai nesaugu nei pačiam vaikui, nei kitiems esantiems aplink.


• Per didelis krūvis. Nors pirmokai neturėtų gauti namų darbų, reali situacija tokia, kad be jų neįmanoma suspėti su programa, nes nepaisant to, kad jos kiekis ir temų plėtra padidėjo, pamoka bei jų skaičius per metus liko tokio pat kiekio bei trukmės. Tai reiškia, kad vaikai turi mokytis ir po pamokų – vietoje to, kad ilsėtųsi ar žaistų, kas ypač pradinėse klasėse, bet ir vyresniems mokiniams, yra gyvybiškai svarbu. Be kokybiško poilsio atsiranda perdegimo, psichologinių problemų rizika – kodėl yra žalojami jauni žmonės, kurie bus visos valstybės ateitis?

• Trūksta laiko laisvam, kūrybiškam žaidimui ar tiesiog smegenų bei kūno poilsiui. Dėl nuolatinio mokymosi, užduočių atlikimo ir papildomų veiklų vaikai vis rečiau turi galimybę išeiti į lauką, judėti, bendrauti su draugais ar tiesiog būti vaikais. Apie kokybišką poilsį ir teisę į jį jau nebėra kalbos. Būrelių kiekiai, įvairios veiklos, didžiuliai krūviai mokyklose, temos, kurios visiškai nepritaikytos tam tikro amžiaus vaikams sekina visus šeimos narius, pedagogams tampa sunku motyvuoti ir padėti vaikams, iš vaikų atimama motyvaciją, sukuriama erdvė ne tobulėti, bet dėl nepajėgimo atsistatyti – regresuoti. Poilsis nėra prabanga ar pramogos forma – tai žmogaus fizinė teisė ir būtinybė. Kaip organizmui augti sveikam, jei jo ribos kasdien gerokai viršija galimybes?

• Blogėjanti psichologinė būklė. Vis dažniau pastebima, kad vaikai patiria stresą, nerimą, nuovargį, praranda motyvaciją mokytis. Tai turi ilgalaikių pasekmių emocinei sveikatai. Didėjantys skaičiai savižalos, minčių apie savižudybę nebėra tik suaugusių žmonių ar paauglių problema, tai gilėjanti problema ir pradinėse klasėse, kuriose mokosi vaikai dar nematantys ilgalaikės perspektyvos ir gyvenantys tuom, kokioje erdvėje, kokioje emocijoje jie yra tą akimirką. Apie didžiules psichologines problemas kalba ne tik vaikų tėvai, bet patys psichologai ir pedagogai. Kol bandome gražiais žodžiais pažaboti mūsų niūrią statistiką dėl psichologinių traumų bei savižudybių skaičiaus, vaikai toliau skęsta visos visuomenės ir ugdymo sistemos užkrautuose lūkesčiuose.

Papildomi argumentai:

• Mokytojai taip pat išsekę. Daugelis mokytojų priversti dirbti pagal perteklinę programą, kuriai patys, dažnu atveju, nepritaria, tačiau jų balsas lieka neišgirstas ir nevertinamas, nors būtent jie tiesiogiai dirba su vaikais ir mato žalą daroma jiems. Jie nori ugdyti vaikus kūrybiškai, lėtai ir kokybiškai, tačiau spaudimas „spėti su programa“ kelia įtampą, mažina motyvaciją ir blogina pačių pedagogų psichologinę sveikatą. Išsekę ir specialistai – psichologai dar niekada neturėjo tiek darbo su vaikais, kiek jo turi dabar, pabendravus su jais kiekvienas galėtų prisidėti ir paminėti, kad mokykla ir perdėtas krūvis yra viena dažniausių priežasčių kodėl vaikai atsiduria jų kabinetuose. Tai temos, apie kurias bandoma kalbėti garsiai, bet jos lieka ignoruojamos ir toliau gražiais lozungais užglaistomos.

• Vaikui svarbiausia – pažinti save, o ne vien matematikos ar kito dalyko taisykles. Šiame amžiuje vaikui kur kas svarbiau išmokti sutelkti dėmesį, suprasti savo jausmus, ugdyti pasitikėjimą savimi ir socialinius įgūdžius. Be emocinio stabilumo ir savivertės neįmanoma ilgalaikė sėkmė moksluose ar ateityje darbuose. Žinios svarbu, bet pamesti žmogiškumą ir mokyti vaikus išmokti mintinai, atkartoti taisykles, įsisprausti į rėmus ne tik žala pačiam augančiam asmeniui, bet ir mūsų valstybei ilgalaikėje perspektyvoje. Ar tikrai norime užauginti psichologiškai silpnus, perdegusius ir motyvaciją praradusius žmones, kurie gali atkartoti išmoktas taisykles ir normas, tačiau patys negeba rasti sprendimus ir gebėti išspręsti kylančius sunkumus? Mokykla ir mokiniai nėra tik rezultatai, skaičiai ir statistika, jie yra žmonės, argi mokykla yra ne dėl jų o dėl reitingų ir pseudo žinių kiekio, kurio, iš tiesų, vaikai nepajėgūs įsisavinti?

• Kodėl programa sunkesnė šiai kartai negu buvo anksčiau? Ar tikrai turime nuolat didinti krūvį, kai net suaugusieji pripažįsta, jog tempas per greitas, o egzaminų rezultatai reikalauja pridėti balų, nes darosi vis sunkiau juos išlaikyti? Mes neprašome nuleisti mokymosi standartų – prašome, kad jie nebūtų dirbtinai sunkinami, kai vaikai dar tik mokosi mokytis ir reguliuoti savo vidinį pasaulį. Kiekybė tai ne kokybė, kodėl mokome vaikus “iškalti”, o ne suprasti ir gebėti pritaikyti?

• Ekranų įtaka. Daug užduočių šiai dienai pateikiama elektroninių ekranų pavidalu – kompiuteriai, planšetės, išmaniosios lentos. Nuolat brukamos informacinės technologijos, įvairios programos, dirbtinis intelektas. Tėvams nuolat kalama, jog jie prie ekranų vaikams leidžia būti per ilgai, bet mokyklose vaikai nuolat žiūri į ekranus ir jų smegenys stimuliuojamos be pertraukos. Jau nuo pirmų klasių sukuriama erdvė tapti priklausomais nuo įvairių technologinių dirgiklių. Tyrimai rodo, kad ilgalaikis žiūrėjimas į ekranus didina dėmesio sutrikimų (ADHD) simptomus, mažina gebėjimą susikaupti ir pailsėti.

• Jauninamas pirmokų amžius. Į mokyklas ateina vis jaunesni vaikai, kurių nervų sistema ir psichika dar tik formuojasi. Jie vis dar turi poreikį miegui, judėjimui, žaidimui ir emociniam ryšiui, o ne ankstyvam akademiniam spaudimui, krūviams ir tokiems reikalavimams bei lūkesčiams, kokį gauna mokykloje. Praktika imama iš užsienio patirčių, bet programos visiškai neatitinka kitose šalyse esančios realybės. Šie maži žmonės dar neturi jokios savireguliacijos, bet jos iš jų reikalaujama. Neturi santykio su savimi, bet turi suprasti santykį su kitais. Dar tik mokosi suprasti aplink save esantį pasaulį, o turi priimti žinias ne pagal savo smegenų veiklos ypatumus ir amžių. Šioje vietoje nėra naudos, tai yra visų vaikų sumetimas į vieną katilą ir įtraukusis ugdymas tampa tik skambi, graži frazė, kai iš tiesų tiesiog reikia priimti žmogaus raidą ir ugdymą taikyti prie jo, o ne atvirkščiai.

• Kokybė svarbiau už kiekį, visada. Geriau mažiau, kokybiškai, giliau, bet iš tiesų įsisavinti temas, o ne daugybė „pereitų“ temų ir perteklinės informacijos, kurią žmogus per gyvenimą ir taip pasiima. Pastatyti tvirtą namą reikalingi tvirti pamatai – šiuolaikinė ugdymo sistema pradeda nuo namo statymo kuomet pamatai skylėti, griūvantys ir ne iki galo pastatyti. Tai neturi ateities.

---

Reikalaujame:

1. Peržiūrėti ir sumažinti pradinio ugdymo programos apimtis pagal vaiko psichologinę ir fizinę raidą, dirbant kartu su specialistais, kurie gali būti puiki pridėtinė vertė prie kokybiškos ugdymo programos.
Redaguota

2. Užtikrinti, kad mokyklose būtų skiriama daugiau laiko kūrybinei veiklai, judėjimui ir poilsiui ir mažinti ekrano laiką, nespausti mokytojų naudoti visas įmanomas technologines naujoves – vaikai nėra verslas, jiems nereikia brukti visko, kas nauja, juos reikia apsaugoti nuo perdegimo rizikos.

3. Griežtinti namų darbų kiekius – tėvai turi prisidėti prie vaikų ugdymo, tačiau neturi mesti darbo, kad atliktų tai, kam skirta mokykla. Mokykloje vaikas turi išmokti, o ne prabėgti sprintą per visas įmanomas temas ir tikėtis, kad namie tėvai atliks likusį darbą. Tam mokytojai ir baigia dalyko mokslus, kad turėtų galimybę žiniomis pasidalinti, tėvai ne visada būna tam kompetetingi, suprasti, tai nebūtinai gebėti perteikti taip, kaip reikalauja mokykloje, todėl įtampa užkraunama visai šeimai. Korepetitoriai pradinėse klasėse yra absurdas, tai pasityčiojimas iš mokytojų, mokyklos koncepcijos ir ugdymo kokybės. Švietimas neatlieka savo darbo siekdamas pertekliaus vietoj kokybės.

4. Griežtai peržiūrėti vertinimo gaires. Yra dalykų, kurių tikrai nereikėtų vertinti pažymiais ar lygiais, nes tai duota ne kiekvienam – dailė, fizinis ugdymas, muzika ir pan. Yra labai svarbūs dalykai, bet jų vertinimas tai tas pats, kas liepti žuviai ir beždžionei įlipti į medį – ne visi vaikai, kaip ir ne visi suaugusieji, turi vienodas galimybes šiems dalykams, pažymiai demotyvuoja, smukdo savivertę, programuoja vaikus neigiamai apie save galvoti, patirti nesėkmės jausmą, tai įskaitos verti dalykai, į kuriuos orientuotis labiau reikėtų vyresnėse klasėse mokiniams, kurie specifiškai renkasi šias sritis kaip savo ateities viziją. Slenkstiniai įvertinimais tai dar vienas puikus būdas užprogramuoti vaiką nesėkmei ir savivertės mažinimui. Tokia sistema nuo pat pradinių klasių formuoja konkurenciją, asmens menkinimą, motyvacijos mažinimą. Valstybei nebereikia savimi pasitikinčių žmonių?
---
Leiskime vaikams augti be streso, su noru mokytis ir džiaugsmu atrasti pasaulį, nežalokime augančio organizmo – vaikai mūsų visų ateitis, visos valstybės gerbūvio kūrimas, nesunaikinkime potencialo dar ankstyvoje vaikystėje. Nustokime kaltinti vaikus dėl jų motyvacijos trūkumo, laikas atkreipti dėmesį į tai, kiek mes visi kartu vaikus privedėme prie tam tikrų būsenų, kurioms kuo toliau, tuo labiau neberasime sprendimų ištaisyti.
Pasirašykime už vaikystę be perdegimo, su motyvacija ir polėkiu atrasti, pažinti ir priimti pasaulį – ir už mokytojus, kuriems taip pat reikia išklausymo bei pagarbos, nes jie nori, bet nepajėgia padėti vaikams tapdami tokiais pačiais sistemos įkaitais. Sistemos, kurioje iš tiesų nebėra vietos kokybiškam ugdymui ir vaikų saugumui bei gerbūviui.

• 9
• 0
• 7K
• Parašai
• Komen. (38)
• Žemėlapis
• Kopijuoti nuorodą

• Visi peticijos komentarai (38)
• Parašų žemėlapis (541)