Demencija – visų reikalas. Visuomenė kviečiama pasirašyti peticiją už nacionalinę demencijos strategiją
Šiandien Lietuvoje demencijos rizikos mažinimas nėra sistemiškas, o šeimos, kurių artimiesiems išsivysto demencija, susiduria su gan skaudžia realybe – trūksta informacijos, pagalbos, palaikymo, prieinamų kokybiškų paslaugų. Pokyčius gali kurti tik kryptingas visuomenės ir atsakingų institucijų bendradarbiavimas. Rugsėjį minint Pasaulinį Alzheimerio ligos mėnesį, asociacija „Demencija Lietuvoje“ kviečia palaikyti ir pasirašyti peticiją, kurios tikslas yra ilgalaikis, kryptingas tikslų ir veiksmų planas, kaip tinkamai reaguoti į su demencija susijusius ekonominius, socialinius ir sveikatos iššūkius.
Lietuva, pritarusi Pasaulio sveikatos organizacijos pasauliniam demencijos veiksmų planui įsipareigojo parengti demencijos strategiją. Nacionalinės demencijos strategijos tikslas – ne vien saugoti Lietuvos piliečius nuo demencijos rizikos, bet taip pat gerinti paslaugų kokybę, suteikiant pagalbą ir palaikymą sukurti galimybę oriai gyventi su demencija tiek turintiems šį sindromą, tiek jų artimiesiems.
Iššūkiams pasiruošti įmanoma, bet tam reikalinga sistema Sistemiška pagalba turi apimti informavimą, globos įgūdžių ugdymą slaugantiems šeimose, su paslaugų kokybe ir prieinamumu susijusių netolygumų mažinimą miestuose ir rajone, emocinės pagalbos ir socialinės apsaugos sprendimus. ,,Praktinės žmonių patirtys yra geriausias įrodymas, kad Lietuvai yra reikalinga nacionalinė demencijos strategija. O priežasčių labai daug. Žmonėms trūksta žinių, kaip gyventi ir kam ruoštis po diagnozės nustatymo. Svarbu ir tai, kad Lietuvoje demencija diagnozuojama jau pažengusioje arba vėlyvoje stadijoje. Net šeimos gydytojų nukreipimas išsitirti neretai yra vėlyvas. Ką tai reiškia žmogui? Jis nebeturi galimybės pasiruošti ligos progresavimui –apmąstyti ir iškomunikuoti artimiesiems, kaip norėtų būti prižiūrimas, tam pasiruošti, susiplanuoti pagalbą. Galiausiai ir artimieji, ilgai atidėlioję pagalbos paieškas, prieina prie perdegimo etapo, kai nebežino, kaip susitvarkyti su situacija, suderinti profesinį įsitraukimą ir sergančiojo priežiūrą“, – sakė „Demencija Lietuvoje“ valdybos narė, asociacijos atstovė ,,Alzheimer Europe“ demenciją turinčių asmenų globėjų darbo grupėje Sonata Mačiulskytė.
Pasak S. Mačiulskytės, nėra paprasta pasiekti susitarimą dėl nacionalinės demencijos strategijos poreikio. Nepriklausomai nuo šalies, kad ji būtų priimta, reikia daug politinės valios. Tačiau turime teigiamų pavyzdžių. Pavyzdžiui, Slovėnija, Pasaulio banko duomenimis, priklausanti aukštų pajamų šalių grupei, šių metų liepos 6-ąją pasitvirtino antrąją nacionalinę demencijos strategiją iki 2030 metų. Lietuva taip pat apie dešimtmetį priklauso aukštų pajamų šalių grupei, o tai turi pamažu atsispindėti šalies gyventojų, ypač pažeidžiamų gyventojų grupių, gyvenimo kokybėje. ,,Kad žmonėms būtų suteikta pagalba, reikalingas kompleksinis sprendimas, reali sergančiųjų statistika, gydytojų ir sergančiųjų edukacija, esamų prevencinių programų modifikavimas bei specialistų paruošimas“, – komentavo S. Mačiulskytė.
Sindromas, nuo kurio neapsaugotas nei vienas iš mūsų Demencija – tai sindromas, kuris jungia skirtingas gyvenimo eigoje įgytas ligas, pasireiškiančias pažinimo funkcijų sutrikimais, tačiau šias ligas lemia skirtingos priežastys, joms būdinga skirtinga eiga ir simptomai. Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų gydytojas neurologas dr. Arūnas Vaitkevičius atkreipė dėmesį, kad kai kurios iš šių ligų susijusios su infekcinėmis galvos smegenų ligomis, galvos smegenų traumomis, navikais ar persirgtu insultu, tai yra, su pažaidą lemiančiais procesais smegenyse, po kurių gali pasireikšti demencija. Kita didelė demencijų dalis yra savaiminės arba degeneracinės ligos, iš kurių dažniausia yra Alzheimerio liga.
Susipažinti su iniciatyva ir ją pasirašyti/paremti galite čia.
